Tobulėjant šiuolaikiniam mokslui ir technologijoms, endoskopai patyrė radikalią transformaciją, apimančią optines skaidulas. 1963 metais Japonija pradėjo gaminti fibroskopus, o 1964 metais buvo sėkmingai sukurtas fibroskopinis biopsijos prietaisas. Šios specializuotos biopsijos žnyplės leido gauti tinkamus patologinius mėginius su minimalia rizika. 1965 m. buvo pristatytas fibroskopinis kolonoskopas, praplėtęs apatinių virškinimo trakto ligų tyrimų sritį. 1967 m. buvo pradėti tyrinėti didinamieji fibroskopai, skirti stebėti mikroskopinius pažeidimus. Fiberskopai taip pat gali būti naudojami atliekant in vivo bandymus, pavyzdžiui, matuojant kūno temperatūrą, slėgį, poslinkį, spektrinę absorbciją ir kitus duomenis.
1973 m. lazerinė technologija buvo pritaikyta endoskopinei terapijai ir palaipsniui tapo standartiniu endoskopiniu kraujavimo iš virškinimo trakto gydymo būdu. 1981 metais buvo sėkmingai sukurta endoskopinio ultragarso technologija. Ši naujoviška plėtra, derinanti pažangią ultragarso technologiją su endoskopija, žymiai padidino pažeidimų diagnostikos tikslumą.
1987 m. Philippe'as Mouret pradėjo vaizdoendoskopinę chirurgiją. Šiuolaikinė endoskopija palaipsniui vystėsi išradus šviesolaidinius endoskopus. 1960-aisiais JAV sukurtas stiklo pluoštas sulaukė didelio dėmesio įvairiose srityse. Nors optinės skaidulos, skirtos šviesai perduoti šviesolaidiniuose endoskopuose, egzistavo dar 1930-aisiais, šviesos signalų perdavimo šiais pluoštais pažanga buvo lėta dėl didelio šviesos praradimo perdavimo metu. Šviesolaidinis endoskopas yra ilgas, plonas, lankstus vamzdelis, kuriame yra šviesą{7}}vedančių stiklo pluoštų pluoštas, kurio kiekviename gale yra lęšis. Tyrimo metu vienas vamzdelio galas įkišamas į tiriamą organą, o iš kito galo matoma vidinė organo būklė. Endoskopuose dažniausiai yra apšvietimo šaltinis, o kai kuriuose – ir chirurginiai instrumentai, pavyzdžiui, lazeriai. Dėl optinių skaidulų įvedimo į šviesos perdavimo mechanizmą vaizdo lęšiai tapo tinkamiausiu vaizdų fiksavimo pasirinkimu. Endoskopas, galintis vienu metu daryti nuotraukas, buvo „optinio pluošto endoskopas“, išrastas 1964 m. Tik septintajame dešimtmetyje endoskopai įgijo ir vaizdo fiksavimo, ir matavimo galimybes. Apie 1975 m. baigėsi gastrokamerų era, kurią visiškai pakeitė šviesolaidiniai endoskopai. Zhang Zhenyuan, Kinijos šviesolaidinio pluošto ekspertas, ėmėsi didelio nacionalinio ir vietinio mokslo ir technologijų projekto „Serijos šviesolaidinių vaizdų rinkinių ir pramoninių endoskopų didelio masto gamybos technologijos tyrimas“, pasiekdamas pirmaujančių šalies ir pasaulinio lygio technologijų lygį. Jis taip pat sukūrė vienintelę gamybos bazę Kinijoje, galinčią{20}}masiškai gaminti vaizdų rinkinius ir endoskopus.
CCD endoskopas, įdėtas į korpusą, turi CCD „lęšį“, integruotą ant mažos silicio plokštelės viename gale. Iš esmės tai yra naujo tipo fotoelektrinis vaizdo jutiklis, panašus į televizijos kamerą. Jis tiriamos srities vaizdą paverčia skaitmeniniu elektriniu signalu, kuris perduodamas metaliniais laidais ir rodomas „vaizdo monitoriuje“, panašiame į televizijos imtuvą. Taikant šią technologiją tapo įmanoma išsaugoti, atkurti, konsultuoti ir valdyti kompiuterius.
2002 m. lapkritį gimė pirmoji pasaulyje „didelės raiškos endoskopų sistema“, dramatiškai pakeitusi endoskopijos sampratą. Jame buvo įdiegta pažangiausia-vaizdų gavimo technologija, užtikrinanti vaizdo tikslumą ir leidžianti diagnozuoti itin smulkius pažeidimus. Šiuolaikinių vaizdo endoskopų, elektroninių endoskopų ir ultragarsinių endoskopų atsiradimas pradėjo naują šiuolaikinės medicininės endoskopijos erą, pereinant nuo tyrimų ir diagnostikos eros į gydymo ir chirurgijos erą.